2013 m. kovo 11 d., pirmadienis

Su Nepriklausomybės diena!!!

Žymės: ,


Iš interviu su įsimintiniausiu metų menininku J.Gimberiu:
- Kaip apskritai vertinate dabartinės Lietuvos humoro būklę?
- Išnykus humoro poveikiui palengva išnyko ir humoristai. Iš juokaujančiųjų raštu gal jau tik Juozas Erlickas, aš, dar vienas kitas ir beliko. Dabar kaži koks pereinamasis laikotarpis, kuriuo turi atsirasti nauji juokavimo kanonai ir sunokti nauji humoristai. Keista, kaip galėjo atsitikti, kad atgavus Lietuvos nepriklausomybę kitą dieną žlugo „Šluota“, visi humoro kampeliai laikraščiuose, knygų tiražai ir visa kita? Turbūt tai gamtos kataklizmas?..
Dabar madingas piktas ir purvinas juokas. Na, ir primityviausi pokštai apie antrąjį galą. Visa, kas subtiliau, sudėtingiau, šiandien neturi paklausos ir terpės. Manau, kad mums reikia vidujai išlaisvėti, subręsti. Pasižiūrėjęs į lietuvių tautosaką, randu daug ir gero humoro. Bet kažkada mes užgesome. Matyt, tada, kai ėmėme juokauti kryptingai.
Aš už tai, kad lengva širdimi juokautume, kad be piktdžiugos ir be nuoskaudos juoktumės. Bet įskaudintas ir išerzintas žmogus šitaip juoktis nesugeba, o taip juokauti nenori. Tokį juoką mums dar reikia užsigyventi.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Kilbuko dėsnis

Yra naivuolių, kurie mano, kad gali pasipriešinti gamtai. Yra tokių optimistų ir užsispyrusių ožių, kurie mano, kad fizikos dėsniai - ne jiems. Nors kai ką jie pripažįsta. Reikia pripažinti, kad kai ką jie vis dėlto pripažįsta. Žemės traukos dėsnį, pavyzdžiui. Nes ne vieną kartą yra jį patyrę praktikoje. Kuo daugiau mėlynių ant užpakalio, tuo daugiau vingių smegenyse.
Šaldytuvo traukos dėsnį irgi sunku paneigti, jeigu traktuotumėm jį neformaliai. Tai yra, jeigu nemanytumėm, kad šaldytuvo traukos dėsnis veikia tik tada, kai pacientas turi namie šaldytuvą. Nieko panašaus - šaldytuvas traukia ir tada, kai jo nėra. Žodžiu, kai ką pripažįsta ir patys didžiausi skeptikai ir atsiduoda natūraliai įvykių eigai. Bet kai kam vis dar atkakliai priešinasi, nors net ir naiviausiam rinkėjui aišku, kad tai beviltiška. Pavyzdžiui, kas atsisako atsiduoti susisiekiančiųjų kišenių dėsniui, yra panašus į apverstą ant nugaros vabalą, atkakliai bandantį kojelėmis užsikabinti už oro.
Kaip ir visas nuostabus Dievo pasaulis su visais savo dėsniais ir stebuklais susisiekiančiųjų kišenių dėsnis yra paslaptingas ir grakštus kaip cirko iliuzionisto mostas - čia aš turėjau kišenėje litų, čia jau jų nėra. Bet jie niekur neprapuolė, tiesiog atsidūrė kitoje kišenėje. Elegantiškai, nelyg balerūnas skersai sceną, perskriejo iš vienos vietos į kitą. Tarsi šešėlis, tarsi mintis, tarsi lapelis rudenio parke - čiūžt ir nėr. Tai yra yr, bet, aiman, ne mano kišenėje. “Dabar jūs galite skambinti be priežasties”, - sako susisiekiančiųjų kišenių dėsnio šaukliai. Ir kai aš paskambinu be priežasties, mūsų kišenės tuoj pat susisiekia. Ir be garso žvangėdami centukai iš mano kišenės keliauja į dėsnio manipuliatorių kišenę. Dėsnio manipuliatoriai žino kelis užkeikimus, kuriais “kabina” “skambinti be priežasties” mėgėjus, ir tie kimba tarsi kilbukai.
Jei užmiršai, gerbiamas skambintojau, kodėl mes vaikystėje prisigaudydavom dideles virtines kilbukų, tai aš priminsiu. Todėl, kad drumsdavom vandenį toje vietoje, kur užmesdavom jauką. Kilbukai puldavo tą drumzlių debesį, tikėdamiesi ten rasti kokį nors prizą, ir rasdavo - slieką, pamautą ant kabliuko. Susisiekiančiųjų kišenių dėsnio manipuliatoriai nuolat drumsčia vandenį ir mėto į jį “sliekus”, o “kilbukai” vis kimba ir kimba. Vienas “sliekas” vadinasi “Tik 99!”, kitas “Dabar jūs galite skambinti be priežasties”, trečias “Akcija!”, ketvirtas “Gerk gerk, kolega, jaunystės dienelės greit bėga!” ir panašiai.
Taigi mes čia turime net du viens per kitą veikiančius dėsnius: “Jei nori pagauti kilbuką - drumsk vandenį” ir “Litų srautas susisiekiančiose kišenėse yra panašus į vienpusį eismą”.
Mes, seni gružliai, jau ne visada puolam tą “slieką”, bet bėda ta, kad mūsų kišenės dažnai susisiekia su jaunų kilbukų kišenėmis, o litų srautas tarp tų kišenių, žinia, į kurią pusę teka...
J.Gimberis



Eilėraštis su jonvabaliu

  Pasakykit, pievų gėlės,

Kaip gyvena vabalėlis,

Tas mažulis mažulytis,

Kur žolėj vos vos matyti?

Naktį, per rasas, be batų… –


Ką jis gero žemėj mato?

Ar jis skaito, ar jis rašo,

Ar jis myli šitą kraštą?

Ar supranta jis, ar žino,

Kad yra čia jo Tėvėnė?

Ar žiūrėdamas į dangų

Gieda jis “Lietuva brangi…”

Ar jis Jono naktį šventą


Eitų ginti parlamento?

Ar už nepriklausomybę

Atiduotų jis gyvybę?

Jūs paklauskit, pievų gėlės,–

Tai su kuom tu, vabalėli?

Sakė dėdės išmintingi –

Turim būt visi vieningi.

Ir žmogeliai, ir žvėreliai,

Ir paukšteliai, ir drugeliai…

Vabalėlis pats mažiausias

Gal užvis reikalingiausias!

Piktas priešas įsikibęs

Tempia Laisvę ir Teisybę…

Susikaupę, atsidusę

Tempkim mes į savo pusę.

Anei valgę, anei gėrę,

Vienas kito įsitvėrę…

Tik paties mažiausio stinga –

Būtume laimingi.

Tai sustotume grandinėn,

Apkabintume Tėvynę –

Spruktų priešas nusigandęs,

Kaulą įsikandęs…

J.Erlickas










0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą