2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Pluoštinės kanapės privalumai sėjomainai


Vis daugiau ir daugiau ūkininkų atranda pluoštinių kanapių auginimo sėjomainai privalumus. Upytės bandymų stotyje buvo išbandyta kanapių auginimo technologija. Z.Jankauskienė sako, kad pluoštines kanapes galima auginti ir pluoštui, ir sėklai, ir kurui. Specialistai pabrėžia dar vieną kanapių pranašumą – jos išvalo dirvą nuo piktžolių.


Kanapės neišsekina dirvožemio; tiesą sakant, kanapės lapai grąžina azotą atgal į dirvožemį, o tai pagerina dirvožemio derlingumą.

„Iš kanapių galima gauti daug daugiau pluošto nei iš linų – per 10 t iš ha. Trumpo kanapių pluošto panaudojimo galimybės labai didelės – automobilių, baldų pramonėje, statybose ir kitur. Kanapių stiebuose yra apie 65–70 proc. spalių, kuriuos galima briketuoti ir naudoti kurui“, – dėstė mokslininkė.

Kanapė – vienmetis žolinis augalas

Kanapės turi giliai, kartais giliau negu 2 m, besiskverbiančią pagrindinę liemeninę šaknį, nuo kurios atsišakoja šalutinės. Visa šaknų sistema dažniausiai yra išdėstyta 20–40 cm gylio dirvos sluoksnyje. 
Kanapių stiebas yra lygus, neišsišakojęs. Tik retai augančių kanapių stiebai turi tendenciją šiek tiek šakotis. Stiebas gali būti iki 4 m aukščio, tačiau pas mus augančių kanapių aukštis yra apie 2 m. Stiebas padengtas kabliuko pavidalo plaukeliais, kurie suteikia stiebui tam tik­rą šiurkštumą.
Kanapės yra vienamečiai, dažniausiai dvinamiai, augalai, tai yra tame pačiame pasėlyje yra atskiri vyriškieji ir moteriškieji egzemplioriai. Tačiau šiuo metu yra nemažai kanapių veislių, kurių augalai yra vienanamiai: ant to paties augalo yra vyriškieji ir moteriškieji žiedai.
Vaisius – apvalus, pilkas arba rudas, kartais juodas, blizgančiu lygiu paviršiumi riešutėlis. Vaisiaus ertmėje yra sėklos. 1 000 sėklų sveria 10–26 gramus. Kanapių sėklos turi 30—35% riebiųjų aliejų, baltymų, eterinio aliejaus, glikozido kanabino, alkaloidų, vitamino K, mineralinių ir kitokių medžiagų.
Šiuo metu Europoje išvesta daug kanapių veislių, kurios yra registruotos auginti ES šalyse. Nemažus kanapių plotus augina Šveicarijos žemdirbiai, todėl ten taip pat yra nemažai registruotų kanapių veislių. Selekcijos firmos iš įprastų dvinamių kanapių sukūrė vienanamių kanapių veislių. Vienanamių veislių pranašumas – didesnis vienodos kokybės pluošto ir sėklų derlius.
Svarbi agronominė kanapių veislių savybė – jų atsparumas bakterinėms bei grybinėms ligoms ir kenkėjams. Bandymų duomenys ir praktinis auginimo patyrimas parodė, kad nuo esančio kanapių augaluose THC kiekio jų atsparumas ligoms ir kenkėjams visiškai nepriklauso.

Dirvožemis ekologiniame ūkyje prastėja

Dirvožemis pasižymi derlingumu, todėl yra pagrindinis augalų maitintojas. Tai gerai supranta ekologiškai ūkininkaujantys žmonės, nes jie nevartoja cheminių augalų tręšimo ir apsaugos priemonių. Čia mąstoma apie natūralų, arba gamtinį, kultūrinių augalų maitinimą, o populiariai kalbama apie „žemę maitintoją”, kuri teikia augalams natūraliai susikaupusias maisto medžiagas, susidariusias iš gyvenimą baigusių augalų ir gyvūnų irimo produktų, susijungusių su dirvožemio mineraline dalimi. Taip susidaro humusas, dirvožemio naujadaras, kurio daugiausia yra armenyje, arba dirvoje, gausiai perpintoje smulkių žolinių augalų šaknų.
Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose auga storesnės pavienės šaknys, todėl ir humuso yra mažiau.
Taigi, kuo dirvožemis humusingesnis, tuo jis pajėgesnis natūraliai auginti gausesnį ekologiškų augalų derlių, nes turi daugiau maisto medžiagų, geresnės jo fizikinės savybės. Žinoma, tam skirtos ir leistinos žemdirbystės bei augalininkystės technologijos. Deja, ekologiniame ūkyje jos yra smarkiai ribotos.
Lyg ir aiškėja, kad natūraliai auginamų ekologiškų augalų derlius visada yra menkesnis už intensyviai auginamų augalų derlių. Gal todėl prieš 20 metų, ekologiško ūkininkavimo pradžioje, įtakingi žmonės pasiūlė tuo užsiimti menko natūralaus našumo dirvožemiuose, o derlingiausiuose - taikyti intensyvias augalų auginimo technologijas.
Tokios žemės ūkio politikos pasekmės nagrinėtos balandžio 14 d. LŽŪU surengtoje mokslinėje konferencijoje „Dirvožemis ekologiniame ūkyje: patirtis, problemos, sprendimai”, kurią organizavo Lietuvos dirvožemininkų draugija prie Lietuvos MA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus, Agronomijos sekcijos Dirvotyros ir agrochemijos komisija kartu su Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija „Gaja”.
Dirvožemio natūralaus derlingumo praradimo problemą šalies ekologiniuose ūkiuose nagrinėjo „Gajos” prezidentė prof. habil. dr. V. Žekonienė pranešime „Dirvožemio savybių kaita ekologiniame ūkyje”. To priežastis - sutrikusi mažoji biologinė medžiagų apykaita dirvožemyje, kai su augalų derliumi išneštą biogeninės kilmės medžiagų dalį nesugebama kompensuoti organinėmis trąšomis, nes ekologiniuose ūkiuose per mažai laikoma gyvulių, užtikrinančių reikalingo mėšlo kiekio sukaupimą. Ši krizė kasmet gilėja, ekologinių ūkių dirvožemiai prastėja, užauginamas labai menkas ekologiškų augalų derlius. Pranešėjų prof. dr. J. Ramanauskienės ir doc. dr. A. Astromskienės (LŽŪU) tyrimais, tai atsiliepia ir sumenkusiai ekologiškų produktų rinkai Lietuvoje.
Smarkiai sumažėjusį augalų maisto medžiagų kiekį ekologinių ūkių dirvožemiuose pastebėjo ir kiti mokslininkai. Tai ypač išryškėjo doc. dr. N. Sabienės (LŽŪU) pranešime, kuri gausiems klausytojams pristatė skirtingų žemdirbystės sistemų poveikį dirvožemio agrocheminių savybių rodikliams. Matyti, teks grįžti prie senos patirties, kad dirvožemio derlingumą galima palaikyti auginant daugiametes žoles tinkamoje augalų sėjomainoje. Bet ją įdiegti nedideliame ekologiniame ūkyje yra sudėtinga, reikia ne tik praktinės, bet ir mokslinės išminties.
Šiuose tyrimuose išryškėjusias tiesas tarsi patvirtino prof. dr. A. Bučienės (KU) pranešimas apie biogenų išplovų iš dirvožemio mažinimo galimybes ekologiniame gyvulininkystės ūkyje.
Konferencijos tematiką apibendrinantį pranešimą „Lietuvos ekologinių ūkių dirvožemių agrocheminiai rodikliai” perskaitė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius prof. habil. dr. G. Staugaitis. Kartu su kolegomis doc. dr. J. Mažvila ir dr. T. Adomaičiu jis vaizdžiai parodė dirvožemio degradacijos ekologiniuose ūkiuose problemą. Ji atsirado per 20 metų, matyti, nemažiau laiko reikės ir ją pašalinti. Tik vargu ar susitvarkys su šia problema patys ūkių šeimininkai, turėtų tai labiau rūpėti ir šalies valdžiai.
Prof. Algirdas MOTUZAS,
Lietuvos MA narys ekspertas,
Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą