VYRŲ YRA. IR JIE RENKASI...

Bananų ir kanapių sėklų kokteilis. Receptas:  http://www.naturehemp.com/2013/02/kanapiu-kokteiliai.html

SVEIKINAME SU NACIONALINE VYRŲ DIENA!!!

Posted By Tomas Z00:08

0

Skaityti toliau

Linų, dilgėlių ir kanapių pluoštai

Photo Gallery by QuickGallery.com

Mūsų protėviams, neįsivaizdavusiems savo buities be linų ir kanapių, tikriausiai kiltų nuostaba, kad linų, dilgėlių ar kanapių pluošto kuodelis gali virsti net tik siūlu, bet ir kietu baldu.

Tai joks stebuklas – vakariečiai jau gamina kanapinius krėslus ar linines plokštes. Šie, lietuviams nuo seno pažįstami augalai, Lietuvoje tarsi iš naujo atrandami.

Linų, dilgėlių ir kanapių pluoštai, kurie sutrumpintai vadinami LDK, – tebėra eksperimentų karuselėje. Ir nors šie pluoštai Lietuvoje kol kas auginami tik pavienių entuziastų, atsiranda ir kūrėjų, kurie mielai šias žaliavas paverstų ne tik patraukliais, bet ir aplinkos neteršiančiais buities daiktais, kurie pakeistų plastiką ir kitas sunkiai suyrančias medžiagas.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) doktorantė, Kauno kolegijos Pramoninių technologijų ir dizaino katedros lektorė Inga Valentinienė bene pirmoji mūsų šalyje pasišovusi LDK pluoštus įauginti į lietuviškų baldų gamybą.

Natūralių žaliavų paieškos idėjomis ją užkrėtė VDA dėstytojas profesorius Jonas Venckūnas, kai ji nagrinėjo naujų technologijų įtaką baldų dizainui. Besigilinant į pasaulines tendencijas paaiškėjo, kad dizaineriai ir pramonė nukreipta būtent natūralumo link.

I.Valentinienė pradėjo domėtis, kas Lietuvoje gamina natūralumu pasižyminčias baldų žaliavas, bet jai teko nusivilti.

„Labai nustebau, kad tik Belgijoje radau iš linų pluošto gamintą plokštę. Parsivežiau ir pasitelkiau ją gamindama magistro darbą“, – pasakojo moteris.

Panoro gaminti patys

Pagaminusi kietų baldų komplektą iš gamyklinės linų plokštės, moteris nenustygo. Vienos Lietuvos medžio drožlių gamybos įmonių laboratorijų tyrė minėtos linų plokštės fizikines, mechanines savybes, jai talkino kolegos.

„Plokštės iš linų Belgijoje gaminamos jau gana seniai. Jos storis gana didelis, o pati plokštė – kur kas lengvesnė, nei tokio paties storio medžio drožlių plokštė. Linų plokštės savybės visiškai atitiko reikalavimus, keliamus baldų gamybai, tačiau pati plokštė kur kas natūralesnė, pluoštui surišti nenaudojamos tokios medžiagos kaip medžio drožlių plokščių gamyboje“, – dėstė Kauno kolegijos Pramoninių technologijų ir dizaino katedros vedėjas Giedrius Pilkis.

Tada kilo noras patiems pagaminti žaliavą baldams iš natūralių pluoštų. LDK pluoštų pritaikymas baldams ir kitiems interjero elementams tapo I.Valentinienės doktorantūros studijų sritimi.

Štampai nebūtų blogai

Kanapių, linų ir dilgėlių pluoštų savybės skiriasi juos auginant ir perdirbant. Pavyzdžiui, linus kur kas sunkiau užauginti nei kanapes, o perdirbti lengviausia dilgėles. Iš jų pagamintų produktų savybės irgi šiek tiek skiriasi. Kuris pluoštas geriausiai tinka baldams, kurią kultūrą auginti yra racionaliausia – dar tiksliai neišaiškinta, tai tebėra tyrimų objektas.

I.Valentinienės žiniomis, kanapių pluoštas yra ypač tvirtas, iš jo galima gaminti ne tik kėdes, bet ir kitų baldų kietąsias dalis.

„Kalbant apie ekologiškus baldus, labai svarbu, kad būtų kuo mažiau jungčių, furnitūros detalių, nes jų gamybai sunaudojama daug energijos išteklių. Todėl noriu, kad LDK pluoštų baldai būtų kuo vientisesnės formos. Tokie baldai dabar gaminami iš plastiko“, – palygino pašnekovė.

Dizainerės įsitikinimu, nebūtų blogai, jei LDK pluošto baldai būtų tiesiog štampuojami, kaip dabar daroma iš plastiko. Ekologiniu požiūriu, pasak jos, vienetinio gaminio vertė yra niekinė.

„Būtų fantastika, jei natūralios medžiagos galėtų pakeisti plastikus“, – pridūrė kaunietė. Mat iš LDK pluoštų gaminiai lengvai suyrantys arba nesunkiai perdirbami.

Posted By Tomas Z23:20

0

Skaityti toliau

Kanapės - universalus augalas

Kanapių panaudojimas yra universalus: jos auginamos pluoštui, kurui (iš spalių pagamintos granulės kaitrumu prilygsta ąžuolo medienai, o iš vieno hektaro per metus galima užauginti net iki 25 t sausosios masės), pašarui gyvuliams (išspaudus aliejų, lieka išspaudos, turinčios didelę pašarinę vertę, ypač tinka ekologinei žuvininkystei, paukštininkystei bei gyvulininkystei), tai nepamainomi augalai sėjomainai ir t. t.

Kanapės yra laikomos ypatingos maistinės vertės produktu ir ilgą laiką buvo vienas iš pagrindinių maisto produktų įvairiose kultūrose. Kanapės yra puikus, gerai įsisavinamų augalinių baltymų šaltinis. Kanapių sėklos, labiau primenančios „riešutus“, yra labai skanios paskrudintos, taip pat iš jų gamina kanapių pieną, tofu, miltus, sviestą ir makaronus, bei duoną. Kanapės savo baltymine kompozicija primena soją, tačiau soja yra dažnai genetiškai modifikuojama, o kanapės yra labai gyvybingos ir gajos, todėl gerai auga be jokių pecticidų ar kitų intensyvios žemdirbystės chemikalų, todėl gerai prisideda prie natūralios aplinkos tausojimo.

Kanapės - nepapratai efektyvi žaliava iš gamtos. Kanapės naudoja saulės energiją daug efektyviau nei kiti augalai. Vos per 100 dienų šis augalas užauga net iki 4 metrų aukščio. Jau augimo fazės metu kanapės aktyviai slopina pasaulinio atšilimo reiškinio efektą. Vienoja tonoje kanapių biomasės susikaupia apie 500 kg anglies (C); be to, į atmosferą patenka apie 2 tonų mažiau CO₂. Izoliacinės medžiagos iš kanapių labai prisideda prie klimato apsaugos jau gamybos metu. Atliekų apdorojimas vyksta beveik be jokių kenksmingų medžiagų emisijos.
Mes tikime, kad statybos, remiantis ekologiškumo principais, jau nebe mados dalykas. Tai įsitvirtina, kaip esminis gyvenimo būdo pasirinkimas, nebepriklausantis nuo mados vėjų.
Kuo gi pranašesni kanapių statybiniai blokeliai prieš tradicines medžiagas? Pirmiausia, jie puikiai šildo, tad pasistačius namą iš jų, nebereikia rūpintis jo apšiltinimu. Antra, šie blokeliai – nedega net ir esant atvirai liepsnai. Trečia, kanapes aplenkia įvairiausi į kitas statybines medžiagas linkę įsiveisti kenkėjai. Ketvirta, šie blokeliai – ilgaamžiai, galintys atlaikyti daugiau nei 500 metų.
Kur nemokamai pasimokyti ekologiškos statybos?
ThePOOSH.org – tai ekologinės statybos entuziastus vienijantis pasaulinis tinklas, palengvinantis ekologiškų statybviečių paiešką ir keitimąsi informacija bei patirtimi.
Užsiregistravę portale rasite žemėlapį, kuriame nurodytos visos pagalbininkų ieškančios statybvietės. Suradę įdomų projektą galite lengvai susisiekti su šeimininkais ir aptarti savanoriavimo galimybes. Džiugu, kad žemėlapyje galime aptikti ir kelias Lietuvoje esančias statybvietes.
Siekiant užtikrinti tinklo narių patikimumą, apsilankius kaip savanoriui arba priėmus kitus paliekami atsiliepimai apie įgytą patirtį. Prieš važiuojant arba priimant savanorį taip galima bendrauti žinutėmis. Patartina iš karto pristatyti savo lūksečius bei norus, kad vėliau nekiltų nesklandumų, mat thePOOSH.org kūrėjai negali atsakyti už kiekvieną programoje užsiregistravusį asmenį ir garantuoti jo patikimumo.

Posted By Tomas Z00:00

0

Skaityti toliau

Kanapių aliejaus tatuiruotės balzamas

1. Palikite tvarstį taip ilgai, kaip menininkas liepė - dažniausiai tai  tik kelias valandas, nors  didesnei tatuiruotei gali būti šiek tiek ilgiau. Nauja tatuiruotė yra žaizda, atvira infekcijų potencialui, todėl apsaugojimui naudokite Kanapių aliejaus tatuiruotės balzamą.

2. Kai tvarstis atsiklijuoja, tatuiruotė turi būti plaunama švelniai šiltu vandeniu ir labai švelniu antibakteriniu muilu. Tai nuvalo tepalus, kraujo ir kitus produktus, kuriuos galima palikti ant odos. Rankšluosčių ir kilpinės plaušinės arba abrazyvinių valiklių reikėtų vengti, nes jie gali dirginti odą. Pakartotinai naudokite Kanapių aliejaus tatuiruotės balzamą.
3. Tatuiruotė turi būti džiovinama. Dauguma tatuiruočių meistrų  pasiūlo specialiai sukurta tepalą, kuris padeda išgydyti sritį aplink tatuiruotę, pavyzdžiui, Neosporin, gali truėti reakciją su tatuiruotės rašalu ir turėtų būti vengiamas. Gamtos tekstūros Kanapių aliejaus tatuiruotės balzamas yra antiseptinis, gerai drėkina odą, lengvai įsigeria ir lengvai nuplaunamas.
Naudoti 3 kartus per dieną arba esant būtinybei pagal komfortą.
4. Daugelis Kanapių aliejaus tatuiruotės balzamo vartotojų teigė, kad  jis paspartina gijimo procesą ir sumažina infekcijų problemas!
Ar Saulės šviesa kenkia tatuiruotėms? Taip. Kanapių aliejaus tatuiruotės balzamas yra puikus gydymo produktas, sugrąžinantis tatuiruočių spalvą ir  atnaujinantis saulės pažeistas tatuiruotes.

Posted By Tomas Z10:22

2

Skaityti toliau

Jūsų augintiniui - kanapių sėklų skanėstas

Mes visi norime, kad mūsų augintiniai būtų sveiki ir laimingi, todėl turėtume rūpintis jais, kaip mes stengiamės rūpintis savimi. Daugelis augintinių šeriami tiesiai iš supakuotų prekių, kurios buvo perdirbtos ir konservuotos (įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei jūs valgytumėte taip!). Namų rupiniai  gydo  ir yra labai lengvai pagaminami. Norėčiau pasidalinti su jumis savo žemės riešutų sviesto ir kanapių sėklų  receptu. Šunys mėgsta žemės riešutų sviestą ir jame esantį sveiką kiekį baltymų. Kanapių sėklos prideda visas amino rūgštis ir gali padėti išlaikyti sveiką ir blizgantį kailį.

Žemės riešutų sviesto ir kanapių sėklų skanėstas: 

2 puodeliai nemaltų kviečių miltų

1/8 puodelio kanapių sėklų

1 1/2 šaukštelio kepimo miltelių

1 puodelis Natūralaus Žemės riešutų sviesto

1 puodelis pieno ar vandens

Įkaitinkite orkaitę iki 350 laipsnių pagal Celsijų. Sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir kanapių sėklas dubenyje. Kitame dubenyje sumaišykite pieną ir žemės riešutų sviestas su elektriniu mikseriu. Lėtai sudėkite sausus ingredientus pieno ir žemės riešutų sviestą, kol gausite tešlą tinkamą formavimui. Truputį pabarstykite miltais. Iškočiokite tešlą ¼ colio storio. Supjaustykite tešlą su su formuomis arba peiliu. Kepkite ant lygios kepimo skardos, išklotos kepimo popieriumi nuo 15 iki 20 minučių, priklausomai nuo dydžio.

Posted By Tomas Z22:03

0

Skaityti toliau

Silkės dienos - ne tik Olandijoje

Nevadinama žuvimi, sugaunama vandenynuose, jūrose ir net upėse jų gėrybė tinka ir kasdieniam, ir šventiniam stalui.

Silkė yra daugelio šalių, taip pat ir Lietuvos, gyventojų neatsiejama raciono dalis. Lietuviams silkės produktai - ne tik kasdienis maistas, bet ir kiekvienos didesnės šventės atributas.

Per adventą, Kūčias ir Kalėdas šios žuvies produktams skiriamas ypatingas dėmesys. Tai įrodė žuvies produktus gaminančios UAB “Kraitenė” užsakymu atliktas tyrimas.

Jo metu išaiškėjo, kad įvairiai paruoštą, marinuotą, sūdytą silkę vartoja apie 90 proc. visų Lietuvos gyventojų ir iš visų žuvų jos suvalgoma daugiausiai.

Išpopuliarino olandai

Nors šiuo metu silkė yra daugelio mėgstamas ir vertinamas produktas, pasirodo, kad net iki XV amžiaus ši žuvis buvo laikoma maistu, netinkamu save gerbiantiems žmonėms. Silkės nemėgo dėl nemalonaus jos kvapo bei kartaus skonio. Ši žuvis buvo elgetų ir vienuolių maistas. Karalius Liudvikas IX Šventasis siųsdavo silkę vietoj išmaldos raupsuotiesiems. Kadangi silkė tada buvo laikoma niekam tikusia žuvimi, didelio dėmesio jos apdorojimui niekas neskyrė.

Požiūrį į silkę visiškai pakeitė olandų žvejys Viljamas Jakobas Beikelsas. Būtent jam kilo išganinga mintis prieš sūdant silkes pašalinti jų žiaunas, dėl kurių iš tiesų ši žuvis dvokė ir buvo karti. Taip apdorotą silkę žvejys gražiais sluoksniais sudėjo į statines, kiekvieną sluoksnį tolygiai apibarstydamas druska. Nauju būdu apdorojęs silkę, V.J.Beikelsas pagamino tikrai skanią, maloniai kvepiančią riebią žuvį, kuri tiesiog tirpo burnoje. Pamažu sūdyta silkė buvo pradėta pardavinėti didžiuosiuose šalies miestuose ir netrukus tokį naują produktą vartojo visa Olandija.

Taip prasidėjo tikras silkių bumas, kuris nesibaigia iki šiol. Gandas apie olandišką silkę netruko pasklisti po visą Europą. “Elgetų maisto” paklausa didėjo neįtikėtinais tempais, tad apsukrūs olandų pirkliai nedelsdami puolė šią žuvį gaudyti ir pardavinėti. Buvo pastatytas ištisas “silkių laivynas”, kurio valtys bei laivai buvo pritaikyti būtent silkių gaudymui ir sūdymui. Silkių apdorojimo būdą olandai ilgai laikė paslaptyje. Neturėdami konkurentų jie diktavo kainas delikateso, be kurio tuo metu jau negalėjo apsieiti nė vieni karališkieji rūmai Europoje.

Antroji statinaitė - karalienei

Šiuo metu Olandijoje, Schefeningeno miestelyje kiekvienais metais gegužės pabaigoje yra švenčiama Silkės diena, kurios metu miestelio gyventojai ragauja pirmąją naujojo sezono silkę. Grįžus žvejų laivams iš jūros, sugauta šviežia silkė ruošiama šventei: tam tikru būdu išskrodžiama, išvaloma, silpnai pasūdoma ir sudedama į specialias statinaites.

Šventės metu pirmoji statinaitė su delikatesu - silpnai sūdyta silke - tradiciškai parduodama aukcione. Kartą už šią statinaitę buvo sumokėti net 26 tūkst. eurų. Antroji statinaitė su naujojo sezono silke kiekvienais metais dovanojama Olandijos karalienei. Na, o po visų šių ceremonijų likusi silkė parduodama miestelio gyventojams ir svečiams, taip pat išsiunčiama į visus Olandijos miestus, kuriuose ta proga organizuojami dideli silkių banketai.

Silkė visame pasaulyje taip paplito ir yra populiari dėl to, kad šios žuvies vandenyse yra labai daug, ją paprasta gaudyti, apdoroti bei saugoti. Egzistuoja daugybė silkės rūšių: Ramiojo vandenyno, norvegiška, islandiška, Atlanto, Juodosios jūros, Baltijos, Kaspijos jūros, Dunojaus ir kt. Kai kurios rūšys yra žinomos visiems, kai kurios laikomos egzotika. Gamyboje dažniausiai naudojamos vandenynų - Atlanto ir Ramiojo - silkės.

Saugo nuo aterosklerozės

Olandų žvejys pasauliui “padovanojo” ne tik skanią, bet ir naudingą žuvį. Maždaug 10 g svorio silkės gabaliuke yra nemažai baltymų (1,80 g) ir riebalų (1,95 g). Šie riebalai nėra paprasti - didžioji dauguma jų - tai polinesočiosios rūgštys (Omega-3), kurios mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir apsaugo nuo aterosklerozės. Omega-3 rūgščių kiekiu silkė praktiškai nenusileidžia lašišai ar unguriui. Taip pat silkėje yra labai daug makro- ir mikroelementų: fosforo, kalcio, magnio, jodo, taip pat didelis kiekis seleno bei cinko.

Silkėje esančios naudingos medžiagos padeda organizmui kovoti su stresu, stiprina nervų sistemą ir tuo pačiu stabilizuoja bei gerina fizinę bei psichinę būklę, stiprina imunitetą, apsaugo ląsteles nuo kenksmingų oksidantų ir garantuoja pakankamą aprūpinimą jodu ir fluoru. Silpnai sūdytą silkę galima siūlyti nusilpusiems žmonėms, taip pat vaikams apetitui pagerinti, ligoniams su sutrikusia skysčių bei druskų apykaita. Silkę rekomenduojama valgyti kamuojant migrenai ar esant nuovargiui.

Silkė su kanapėmis

Jums reikės:silkės, tepamo varškės sūrelio su žolelėmis (įdealu būtų "Philadelphia"), burokėlio, kanapių sėklų, truputis degtinės, cinamono.

Burokėlį, geriausiai pailgą ir nelabai storą, suvyniokite į foliją ir iškepkite orkaitėje su kitu ten kepamu patiekalu. Tai galite padaryti dieną prieš. Taip pat iš anksto galite sausoje keptuvėje pakepinti kanapes, kol jos ims spragsėti. Tik nepamirškite jas pamaišyti, kad vienodai apkeptų. Be pakeptų kanapių patiekalas tikrai praras savo nuostabų skonį, tad šis punktas esminis.

Silkę išdarinėkite, nulupkite ir atskyrę nuo kaulų sudėkite į bet kokią lėkštę. Apšlakstykite degtine ir apiberkite cinamonu.

Keptą burokėlį supjaustykite apie 0,5 cm. griežinėliais. Ant viršaus uždėkite apie 1/2 a.š. varškės sūrelio, užberkite nemažai kanapių ir ant viršaus uždėkite juostelę silkės.

Pateikite su juoda duona.

Orginalus receptas būtų "Canape su silke ir kanapėmis" iš Grume restorano Kaune.

Tačiau daug greičiau ir paprasčiau padaryti tai be duoninio pagrindo. Tuo labiau, kad per vakarėlius dažnai nebelieka laiko tiems nuostabiems, stalą puošiančiais canape pagaminti. Bet jūsų valia rinktis. Jei darysite "Canape su silke ir kanapėmis" pagrindui naudokite tik juodą duoną, batonas čia ne prie ko. Duonos skrituliukai turėtų būti burokėlių skersmens. Tačiau canape patogiausia valgyti, kai ji yra vieno kąsnio dydžio. Jei pas jus burokėliai didesnio skersmens padalinkite juos pusiau, arba pateikite ne kaip canape, o kaip paprastą silkės užkandį.

Posted By Tomas Z08:28

0

Skaityti toliau

Medijų ekologija

Filme „Paskutinė atostogų diena“ mergaitė kolekcionavo aidus. Šis užsiėmimas atrodo egzotiškas kultūroje, kuri pirmiausia orientuota į vizualinius įspūdžius ir net stokoja žodžių garsiniams įspūdžiams aprašyti. Į vizualumą orientuotos kultūros kontekste garso svarba ir įdomumas nėra savaime suprantami dalykai. Todėl mūsų dėmesį garsinei aplinkai paskatina nebent nerimastingi kaimynai, kurie griebiasi pneumatinio grąžto remontui daryti. Kitaip tariant, mūsų susidomėjimą sukelia iš kasdienio garsinio landšafto „iškrentantys” garsai. O aušintuvo ir ventiliatoriaus ūžesys, pravažiuojančių mašinų garsai, žmonių balsai, kaukšintys kulniukai, paukščių klegesys yra kasdienis gyvenimo fonas, kurio beveik nepastebime, ir išėję į gatvę tiesiog nuo jo atsiribojame, užkimšdami ausis ausinuku.

Jekaterina LAVRINEC

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnalo Balsas.cc teminiame numeryje „Medijų ekologija“, 2008

Mūsų kasdienė garso aplinka yra garso ekologijos (arba akustinės ekologijos) studijų objektas. Pagrindinė garso ekologijos idėja yra ta, kad žmogus nėra autonomiškas garsinės aplinkos atžvilgiu: jis visada „instaliuotas“ į garso landšaftą, aktyviai prisideda prie jo kūrimo, bet taip pat yra jo veikiamas. Garso ekologijos pradžia siejama su „triukšmo taršos“ (noise pollution) studijomis, kurias XX a. aštuntajame dešimtmetyje inicijavo kompozitorius ir muzikantas Murray Schaferis. Jo tyrimų objektas buvo Vankuverio garso landšafto sparti kaita, kurią sukėlė urbanizacijos ir industrializacijos procesai. Ši garso ekologijos kryptis, kuri tyrinėja garsą kaip negatyvų reiškinį, žinoma „negatyviosios“ ekologijos vadu, o jos atstovai kartais vadinami „triukšmo ekspertais“ (noise experts). Analizuodami aplinkos garsinio užterštumo problemas, jie pateikia ataskaitas apie tam tikrų regionų arba vietų „triukšminę būklę“ bei galimus problemų sprendimus. Tačiau išleidęs Triukšmo knygą (The Book of Noise), Schaferis perėjo prie pozityvesnių garso studijų aspektų ir sutelkė dėmesį į kasdienę garsinę aplinką. Jo tyrimų rezultatas buvo studija Aplinkos muzika (The Music of the Environment). Ji tapo vienu iš „pozityviosios“ ekologijos krypties įkvėpimo šaltinių.

„Pozityviojoje“ garso ekologijoje natūralumo ir dirbtinumo, gamtinių ir technologinių garsų priešprieša yra silpna: nors daugelis ilgisi gamtinių garsų, miestelėnui miesto garsai yra natūralūs. Ši garso ekologijos kryptis nediagnozuoja aplinkos užterštumo, ji veikiau ugdo klausytojo jautrumą. Dar daugiau, ji suformavo nuostatą, kad kiekvienas gali tapti savo aplinkos ekspertu, prisidėdamas prie garso aplinkos kūrimo ir interpretacijos. Todėl „pozityvioji“ garso ekologija glaudžiai sąveikauja su šiuolaikinėmis meno praktikomis.

Aptarsime pagrindines „pozityviosios“ garso ekologijos sąvokas:

Garso landšaftas (soundscape)

Tai visuminis garsų laukas, apimantis gamtiškus ir technologinius garsus, muziką ir triukšmą. Kaip pažymi kompozitorius ir garso menininkas Thomas Gerwinas, „kasdieniame gyvenime esame apsupti begalės garsų. Galimybė patirti garsinę aplinką kaip muziką, atpažinti melodijas, garsų judėjimą ir ritmą glūdi pačiame suvokime”. Kadaise kitas garso menininkas, Akio Suzuki, lankydamasis įvairiuose pasaulio miestuose, gatvėse įrengdavo „garso rodykles“: jos žymėjo vietas, iš kurių atsiverdavo vertingos akustinės miesto panoramos. Tačiau garso landšaftą formuoja ir mūsų kūno ritmai: kvėpavimas yra natūralus ir todėl vos pastebimas garsinis fonas, o kosulys ar čiaudėjimas yra kvėpavimo sinkopės ir panašiai (į tai atkreipė dėmesį dar Johnas Cage’as). Tad garso landšaftas yra aplinkos ir mūsų pačių skleidžiamų garsų kompleksas: pavyzdžiui, kavos aparato garsai, pravažiuojančio dviračio skambutis, už gretimo staliuko sėdinčių žmonių pokalbio šurmulys, vartomo laikraščio lapų šnaresys, į alaus bokalą patekusios širšės dūzgimas. Priklausomai nuo to, kaip paskirstome savo dėmesį, išskiriame vieną ar kitą garsą.

Garsinė dominantė (soundmark)

Garsinis landšaftas, arba visų mūsų girdimų garsų konfigūracija, nėra vienalytė, joje vieni garsai išsiskiria, o kiti lieka mūsų klausos pakrašty. Nors mes galime išskirti tam tikrus garsus vien tik perkeldami savo dėmesį, „garso dominantės” sąvoka dažniausiai vartojama turint omeny tam tikroje aplinkoje objektyviai dominuojantį garsą. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio garsinė dominantė yra varpo skambesys. Prie triukšmingo krioklio įkurtos gyvenvietės dominantė yra krioklio garsai, dėl kurių žmonės nuolat kels savo balso toną. Tai gali būti gamyklos darbo pradžią ir pabaigą žymintis signalas. Garso dominantė organizuodavo gyventojų kasdienius ritmus, nors ir dabar kai kur ši funkcija išliko.

Kelionė garsu (soundwalk)

Tai visiems prieinamas garsinės aplinkos pažinimo metodas. Galima išskirti du kelionės garsu būdus. Vienas gali būti praktikuojamas suvokėjui nejudant iš vietos, bet aktyviai įsiklausant į aplinką, bandant apimti tolimesnius garsus ir vėl grįžtant prie artimiausių garsų. Vieną po kito „ištraukiant“ garsus iš garso landšafto, kuriami garsiniai maršrutai. Taip lavinamas jautrumas garsams ir pats dėmesys. Kitas kelionės garsu būdas – tai bastymasis gatvėmis, fiksuojant garsinės aplinkos niuansus. Šis metodas primena siurrealistų keliones po Paryžių: išeinant į miestą be specialaus tikslo ir nesiekiant patekti į konkrečią vietą, spontaniškai išrandami maršrutai, praturtinantys asmeninį miesto patyrimą, skatinantys kūrybinę vaizduotę ir euforiją. Pasak kompozitorės ir garso ekologės Hildegard Westerkamp, garso kelionė yra tiek eksternali, tiek internali: tai mokėjimas įsiklausyti ir į išorinį, ir į vidinį pasaulį, ir į natūralius garsus bei triukšmus, atrandant harmoniją.

Garso dienoraščiai ir žemėlapiai

Praktikuojantiesiems garso kelionę paprastai patariama fiksuoti (užrašinėti arba grafiškai vaizduoti) garsinius įspūdžius: juk neartikuliuoti įspūdžiai žymiai greičiau „išgaruoja“. Todėl kelionės garsu derinamos su garso dienoraščio rašymu arba garso žemėlapių sudarymu. Tačiau, bandant užrašyti garsinius įspūdžius, neretai pasirodo, jog „grynas“ garso landšafto aprašymas yra sunki (o gal net neįmanoma) užduotis: garsiniai įspūdžiai natūraliai persipina su vaizdiniais. Ypatingą dėmesį šiam metodui skiria Westerkamp, kuri nemažai eksperimentavo ir su teksto formomis, siekdama išrasti adekvatų garso dinamikos perteikimo būdą. Šie eksperimentai analogiški tiems, kuriuos aptinkame ir Johno Cage’o tekstuose: pasitelkę netiesinio rašto principą, jie skaidė tekstą į stulpelius, išryškindami atskiras raides ir ištisas frazes. O garso žemėlapiai primena situacionistų brėžiamus emocinius žemėlapius, kuriuose vaizduojamos gatvės ir rajonai buvo išryškinami pagal emocinį santykį su šiomis vietomis. Tačiau čia pateiktas garso aplinkos pažinimo arsenalas gali būti tobulinamas priklausomai nuo mūsų interesų; mat svarbiausia „pozityviosios“ ekologijos idėja yra harmoninga sąveika su garsine aplinka. Šiame kontekste aidų kolekcija arba garso turizmas bei garso gidų sudarymas, orientuotas į egzotiškus garso įspūdžius, pasirodo kaip praktika, papildanti ir praplečianti mūsų buvimą pasaulyje.

Posted By Tomas Z02:50

0

Skaityti toliau